Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Riomeris

Mykolas Riomeris (Michał Römer, 1880–1945) – vienas didžiųjų XX amžiaus Lietuvos demokratų ir žymiausių teisininkų, Lietuvos konstitucinės teisės tėvas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, visuomenės veikėjas, publicistas ir istorikas, kurio idėjomis rėmėsi mūsų nepriklausomos valstybės konstitucijos nuo prieškario iki dabarties. Senos bajorų giminės palikuonis, kaip idealą regėjęs istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimą, taikų ir lygiateisį jos tautų, ypač lietuvių ir lenkų, sambūvį, tačiau galiausiai pasirinkęs tarnauti tam, kad būtų sukurta moderni, europietiška tautinė Lietuvos valstybė. Aristokratas, paskyręs savo jėgas ir gabumus iš valstiečių atgimstančiai lietuvių tautai – panašiai kaip Oskaras Milašius. Dienoraščio žanro meistras, palikęs keturiasdešimt savo dienoraščio tomų (1911–1945), neišsemiamą istorijos ir asmeninės patirties šaltinį. Pavardė Römer vokiškai reiškia romėnas – iš tiesų dėl principinės pilietinės laikysenos, teisės gynimo šią asmenybę būtų galima pavadinti moderniuoju Lietuvos romėnu, kuris XX a. savotiškai pratęsė lietuvių didikų kilmės iš Romos patricijų legendą.
Riomeris gimė 1880 m. gegužės 7 d. Bagdoniškio dvare (Rokiškio raj.), bajorų Mykolo Kazimiero Riomerio ir Konstancijos Tukalaitės šeimoje, buvo jų ilgai lauktas jauniausias sūnus (prieš tai buvo gimusios penkios dukterys). Tuo metu istorinė giminė savo genealogijos medyje skaičiavo jau dvyliktą kartą. Viduramžiais atkeliavusių iš Saksonijos į Livoniją riterių Riomerių pirmieji neabejotini protėviai žinomi nuo XV–XVI a. sandūros, o legendinės šaknys veda iki XIII a., kalavijuočių ordino įsitvirtinimo lyvių žemėse laikų. Motiejus Riomeris (1606–1699), artilerijos generolas, už nuopelnus Lietuvai karo mūšiuose buvo apdovanotais dvarais Trakų vaivadijoje ir čia pradėjo plačią giminę, kuri, nors ir būdama vokiškos bei protestantiškos kilmės, susiliejo su Lietuvos bajorais ir garsėjo dėl savo lietuviško patriotizmo. Iš kartos į kartą buvo perduodami Motiejaus Riomerio testamento žodžiai: „Nuolankiai prašau ir maldauju visų savo vaikų ir anūkų, kad mūsų namuose jie visada puoselėtų garbingą, taurią, ištikimą meilę Tėvynei, kad tėvai šį priesaką perduotų vaikams ir niekada, ypač kai sunku, jo neatsižadėtų.“
Tokia giminės tradicija išugdė daug iškilių asmenybių – politikų, sukilėlių už valstybės laisvę, žymių menininkų. Viena ryškiausių figūrų – M. Riomerio prosenelis Mykolas Juozapas Riomeris, 1812 m. kalba pasveikinęs į Vilnių įžengusią Napoleono kariuomenę ir šio imperatoriaus paskirtas miesto burmistru. Buvo Vilniaus masonų ložės „Uolusis lietuvis“ meistras, jo namai Vilniaus Bokšto gatvėje (dabar namas nr. 10) – slaptųjų ložės susirinkimų vieta. Ėmė raginti išlaisvinti valstiečius iš baudžiavos, galiausiai iškėlė šį klausimą bajorų seime, tačiau už tokį siūlymą, taip pat už veiklą slaptose draugijose ir viešas patriotines kalbas rusų valdžios buvo įkalintas Varšuvos kalėjime, Petropavlovsko tvirtovėje, ištremtas į Voronežą. Panašus likimas, principingas politinis nepaklusnumas ir tremtys lydėjo jo vaikus – muziką bei dailininką Severiną Justiną Riomerį ir itin žymų tapytoją Edvardą Joną Riomerį (už dalyvavimą S. Konarskio sąmoksle buvo nuteistas mirties bausme, tik vėliau nuosprendis pakeistas tremtimi iki gyvenimo pabaigos), vaikaitį Alfredą Riomerį, Paryžiuje ir Miunchene studijavusį tapytoją ir skulptorių, kuris dėl dalyvavimo 1863 m. sukilime buvo įkalintas Dinaburko tvirtovėje ir prarado Lietuvoje turėtas žemes.
Bagdoniškio dvarininkai, kaip ir dauguma Lietuvos bajorų, kalbėjo lenkiškai, tačiau lietuvių kalba jiems anaiptol nebuvo svetima – ji supo kasdienybėje. Riomeris autobiografijoje rašė, kad iš vaikystės buvo dvikalbis, netgi pirmoji jo kaip vaiko išmokta kalba buvo lietuvių, o ne lenkų, nes turėjęs lietuvę auklę. XIX a. pabaigos dvaro aplinkoje abi kultūros, abi tradicijos dar atrodė esančios neperskiriamas vienis, Vytis ir Baltasis Erelis – du vieno herbo simboliai, tarp jų negalėję būti jokio prieštaravimo, jokio nesusipratimo, o dvilypė lietuviškai lenkiška tapatybė – visiškai akivaizdi ir natūrali. Senoji Lietuvos aristokratija, lenkakalbiai bajorai vis dar suvokė save kaip svarbiausius politinius šio krašto atstovus, kultūrinį ir ekonominį elitą, ištikimą Lietuvai, bet kultūros požiūriu neatsiejamą nuo Lenkijos, o per ją – nuo Europos tradicijų. Jie laikė save šio daugiataučio krašto, pavergto Rusijos imperijos, svarbiausia vidine jungtimi, be kurios valstybė ir visuomenė negalėtų atsikurti. Tačiau XIX a. pabaigoje situacija jau iš esmės keitėsi: po baudžiavos panaikinimo valstiečiai tapo vis galingesne ir vis labiau apsišvietusia visuomenės jėga, iš jų kilę inteligentai sparčiai plėtė lietuvių tautinio atgimimo sąjūdį, kaip ir visoje Europoje, sklido modernios demokratizmo ir socializmo idėjos, pagaliau – modernaus tautiškumo samprata, kuri rėmėsi aiškia kalbine ir kultūrine asmens priklausomybe vienai tautai. Istorinėje Lietuvoje brendo tapatybių skilimas. Lenkakalbė Lietuvos bajorija atsidūrė sunkioje takoskyroje, kurią M. Riomeris pavadino tiesiog Lietuvos lenkų tragedija. Kuo jie turi tapti – moderniais lenkais ar moderniais lietuviais? Į kurią pusę dabar turi vesti XVII amžiuje protėvio testamentu perduota aristokratų pareiga visada likti ištikimais Tėvynei?
Viskuo aprūpintas tėvų, pagal giminės tradiciją M. Riomeris buvo ruošiamas reikšmingai politinei ir visuomeninei veiklai. 1890–1892 m. pasimokęs Vilniaus gimnazijoje, jis buvo išsiųstas į elitinę Imperatoriškąją teisės mokyklą Sankt Peterburge, kur galėjo patekti tik turtingų ir privilegijuotų šeimų vaikai. Mokslas čia baigdavosi universitetiniu diplomu, bet mokykla buvo atskira net ir nuo universiteto – čia, uždaroje aplinkoje, buvo siekiama sukurti Rusijos imperijai ypač ištikimų teisininkų ir valstybės tarnautojų kastą. Tačiau, kaip ir tikėjosi tėvai, M. Riomeris įgijo prestižinį teisininko diplomą, bet mokyklos skiepijamai paklusnumo ir karjerizmo dvasiai išliko priešiškas: šeimos įdiegta bajoriškojo patriotizmo dvasia lengvai ėmė viršų. Prie jos prisidėjo ir naujų laikų maištingumas: M. Riomeris slapta dalyvaudavo kairiųjų studentų mitinguose, juose klausėsi revoliucinių, prieš carą nukreiptų kalbų, skaitė draudžiamą socialistų literatūrą. Jo pasaulėžiūroje ėmė jungtis du pradai – senoji bajoriška ištikimybė pavergtai Tėvynei ir modernios demokratinės nuostatos, jautrumas socialinei neteisybei. 1901 m. puikiai išlaikęs egzaminus jaunuolis atsisakė jam pasiūlytos aukštos tarnybos Rusijos Teisingumo ministerijoje ir pasuko toliau studijuoti į Vakarus. Kiek pastudijavęs Krokuvoje, 1902 m. atvyko į Paryžių ir įstojo į privačią prestižinę Politinių mokslų mokyklą (École des Sciences Politiques), skirtą Prancūzijos politikams ir diplomatams ugdyti.
Čia įvyko lemiamas M. Riomerio pasaulėžiūros ir biografijos posūkis. Iš pradžių dalyvavęs daugiausia lenkų kairiosios pakraipos jaunimo veikloje, domėjęsis rusų ir prancūzų socialistais ar net anarchizmo idėjomis, 1904-ais M. Riomeris susidūrė su Paryžiuje pradėjusia veikti lietuvių studentų draugija „Lithuania“. Ją įkūręs aktyvus studentijos veikėjas, vėliau – nepriklausomos Lietuvos pedagogas Juozas Petrulis jau buvo nemažai prisidėjęs telkiant lietuvius Šveicarijos universitetuose – Friburge ir Berne, o 1904-aisiais ėmė burti Paryžiuje studijuojantį jaunimą ir apsilankė savo kraštiečio M. Riomerio namuose. Šis iš pradžių atsakė esąs lenkas ir negalįs prisidėti, tačiau J. Petrulis išmintingai ir atkakliai ėmė jį įtikinėti: Lietuva esąs sudėtingesnis ir pilnesnis dalykas, negu ji M. Riomeriui atrodanti, tai „istoriškas gyvas socialinis junginys“, apimantis daugybę skirtingų žmonių ir jų grupių, tad ir kilmingas bajorų palikuonis, ir valstiečių vaikas yra šio gyvo junginio dalyviai, Lietuvos piliečiai. XX a. pradžios Paryžiuje, anuometinėje pasaulio kultūros sostinėje, susitikus dviem jauniems žmonėms – bajorų ir valstiečių sūnums – sąmonėje išaušta naujos modernios Lietuvos kaip bendro lūkesčio skirtingiems jos žmonėms ir skirtingoms tautoms idėja. M. Riomeris tapo lietuvių draugijos „Lithuania“, kurioje veikė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, gamtininkas Tadas Ivanauskas, skulptorius Petras Rimša ir Antanas Vivulskis, aktyviu nariu.
Paryžius M. Riomeriui buvo ir lietuvybės atradimo, ir jaunystės meilės vieta. Susižadėjęs su prancūzaite Siuzana Rišar, Paryžiaus priemiesčio viešbutėlio, kuriame buvo apsistojęs, savininkų dukra, 1905 m. vasarą jis išvyko į Lietuvą prašyti savo tėvų palaiminimo. Tačiau, paveikti neteisingų apkalbų apie sužadėtinę ir jos šeimą, tėvai vedyboms griežtai pasipriešino. Kaip tik tuo metu Rusijos imperijoje prasidėjo 1905-ųjų revoliucijos įvykiai. Masiniai neramumai, protestai prieš valdžią apėmė ir Vilnių, ir atokesnę provinciją, atrodė, kad artėja didžiulio perversmo akimirka. Atkirstas nuo Paryžiaus, 1905 m. rudenį Vilniuje M. Riomeris nusprendė įkurti politinį judėjimą, kuris siektų suvienyti istorines LDK tautas – lietuvius, lenkus, gudus, žydus – modernios demokratinės Lietuvos kūrimui remiantis bendromis pilietinėmis vertybėmis. Judėjimui prigijo pavadinimas „krajovcai“ – t. y. kraštiečiai, vieno bendro krašto piliečiai, o ne viena kitai svetimų tautų atstovai. „Krajovcai“ manė, kad Lietuva kaip moderni valstybė turėtų apimti buvusias istorines žemes, t. y. etninę Lietuvą ir Gudiją, su Vilniumi kaip istorine sostine. Ji būtų tiesioginė LDK politinių tradicijų, jos teritorinio suverenumo perėmėja, o kartu – jos tautų ir kultūrų tolerantiško sambūvio tęsėja. Būdama demokratiška ir daugiatautė, garantuodama lygias visų tautų teises į laisvą kultūrinį, ekonominį vystymąsi, ji užkirstų kelią nacionalistiniams konfliktams, tuo metu ypač ryškėjusiems tarp lietuvių ir lenkų, be to, neleistų nei Lenkijai, nei Rusijai laikyti šių žemių savo paribiu ar pakraščiu – būtų akivaizdu, kad tai senosios valstybės modernus atgimimas. Kaip tik tokioje valstybėje turėtų rasti savo vietą ir jai tarnauti lenkakalbiai Lietuvos bajorai. Tokias idėjas M. Riomeris kartu su kitais bendraminčiais ėmė skleisti savo įkurtame ir redaguotame dienraštyje Gazeta Wileńska (Vilniaus laikraštis).
Tačiau numalšinus revoliuciją ir prasidėjus reakcijai, politiniams persekiojimams, 1906 m. M. Riomeris buvo apkaltintas maišto prieš Rusijos imperiją kurstymu, ir kaip kadaise protėviams jam grėsė ilga katorga. Pasislėpęs karietos dugne, jis turėjo pabėgti į Prūsiją, o iš ten – į Krokuvą, pažįstamą iš studijų laikų. Krokuvoje susitikęs su lietuvių rašytoju Juozapu Albinu Herbačiausku ir pas jį aptikęs didelį lietuvių periodinės spaudos archyvą nuo pat pirmųjų Aušros numerių, M. Riomeris ėmėsi rašyti pirmąjį istorinį veikalą apie lietuvių nacionalinį judėjimą Litwa. Studyum o odrodzeniu narodu litewskiego (Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą, 1908). Nors parašyta lenkiškai ir skirta pirmiausia lenkų auditorijai, siekiant įveikti jos neigiamas nuostatas lietuvių atgimimo atžvilgiu, ši didelė (daugiau nei keturių šimtų puslapių) knyga tapo pripažinimo ženklu ir savęs pažinimo šaltiniu visai moderniai lietuvių visuomenei – pirmą kartą ji buvo taip sistemiškai analizuojama ir vertinama kaip svarbus istorinis reiškinys, sukūręs naują politinę ir kultūrinę tikrovę. Silpstant reakcijai sugrįžęs į Vilnių ir pasiekęs išteisinimo, M. Riomeris čia jau buvo sutiktas kaip labai žymi figūra, „lietuvių klausimo“ žinovas, europinio lygio publicistas, lenkų, lietuvių ir gudų spaudos pageidaujamas bendradarbis. Vilniuje jis ėmėsi advokato praktikos, tačiau tai buvo tik nedidelė plačios veiklos dalis. Vėl įsitraukęs į „krajovcų“ politinio judėjimo reikalus, tęsdamas savo protėvių tradiciją – į daugiataučių Vilniaus masonų ložių veiklą (buvo ložės „Lietuva“ meistras), tapęs Lietuvių mokslo draugijos ir daugelio kitų visuomeninių organizacijų nariu, jis siekė sutelkti stiprią Vilniaus demokratų bendruomenę, kuri atėjus laikui imtųsi kurti nepriklausomą ir liberalią Lietuvos valstybę. Daugybėje straipsnių, kalbų jis suformavo ir dėstė originalią Lietuvos valstybingumo atkūrimo koncepciją – ji turėjo atsikurti kaip demokratiška federacija, kurioje visos LDK tautos turėtų lygias teises. Kaip modernus demokratas M. Riomeris elgėsi ir asmeniniame gyvenime, dažnai dėl principų nebijodamas rizikuoti, nepaisydamas smerkiančios opinijos. 1911 m. išlaisvino jauną latvę merginą Aną Volberg iš Liepojos, kuri mirus tėvui buvo dėl skurdo parduota į Vilniaus viešuosius namus, ilgą laiką ją slapstė, globojo, mokė, pamilo ir nepaisydamas socialinių skirtumų bei galimo viešo pasmerkimo ėmė kurti bendrą gyvenimą. Tačiau jo mylimoji Ana 1914 m. staiga mirė pakirsta džiovos. Tais pat metais mirė ir M. Riomeriui buvusi labai brangi ir artima motina.
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, iš pradžių M. Riomeriui teikęs vilčių dėl artėjančios galimybės atkurti demokratišką, daugiatautę Lietuvą jos istorinėse žemėse, taip pat greitai sugriovė lūkesčius – vis labiau ryškėjo politiniai nesutarimai tarp lietuvių ir lenkų, gilėjo nepasitikėjimas ir nacionalistinės varžybos. 1914–1915 m. Vilniuje jam nepavyko suformuoti bendro lietuvių ir lenkų demokratinių jėgų aljanso, kuris drauge kovotų su Rusijos imperija dėl Lietuvos nepriklausomybės, turėtų bendrą karo metų strategiją. Aiškėjo, kad abiejose tautose dominuoja nacionalizmo, etninio grynumo, politinio atskirumo kryptys, ir M. Riomerio keltai demokratiško tautų sambūvio idėjai Lietuvoje laikas dar anaiptol neatėjęs. Patyręs ir politinį nusivylimą, ir asmenines netektis M. Riomeris nusprendė kovoti už Lietuvos tautų laisvę ginklu ir bent taip būti naudingas. Svajojo, kad kada nors Vilniuje suskambės kareiviška lietuvių daina. Tačiau lietuvių savanorių būriai atsirado tik 1918 m. Todėl pasirinkus eiti protėvių sukilėlių pėdomis, kelias vedė į Lenkiją.
1915 m. pavasarį per Odesą, Rumuniją, Vieną M. Riomeris slaptai pasiekė Juzefo Pilsudskio organizuojamus lenkų savanorių legionus ir įstojo į juos tikėdamasis, kad kovodamas už Lenkiją jis prisidės ir prie kovos už Lietuvos bei kitų pavergtų Europos tautų laisvę. Tačiau įsitikino, kad Pilsudskio siekis kartu su Lenkijos nepriklausomybe atkurti Abiejų Tautų Respubliką, kuri jungtų kelis autonominius vienetus (Lietuvą, Gudiją, Ukrainą, gal net kitas Baltijos šalis) iš tiesų yra Lenkijos imperijos, o ne demokratinės laisvų tautų sąjungos kūrimo planas, ir Lietuvos nepriklausomybei jis nieko gero nežada. Todėl 1919 m. pradžioje, rengiant pirmą lenkų kariuomenės žygį į Vilnių, kurį tuo metu buvo užėmę bolševikai, M. Riomeris atsisakė Pilsudskio pasiūlymo – tapti planuotos prolenkiškos Lietuvos vyriausybės vadovu. Užuot tapęs premjeru, jis ėmė stiprinti ryšius su 1918 m. nepriklausomybę paskelbusia Lietuvos Taryba, su Kaune suformuota jos vyriausybe, ir 1920 m. sugrįžo į Lietuvą, pakviestas dirbti Kauno apygardos teisėju, o iš esmės – kurti dar vos pradėjusią gyvuoti valstybės teismų sistemą. 1920 m. vasarą Vilniui trumpam sugrįžus į Lietuvos sudėtį, išsyk persikėlė dirbti į jį, ir sunkiai išgyveno generolo L. Želigovskio invaziją, dar kartą nuo valstybės atplėšusią jos istorinę sostinę. Šį veiksmą ir jo padarinį – politinę Vilnijos inkorporaciją į Lenkiją be išlygų smerkė savo 1922 m. laiške J. Pilsudskiui, kur įsitikinęs tvirtino, kad Vilnius vis tiek grįš Lietuvai kaip teisėta sostinė, jos sukurta.
Nepriklausomoje Lietuvoje M. Riomeris tapo vienu žymiausių visuomenės asmenų, garbingiausių autoritetų. Buvo Vyriausiojo tribunolo teisėjas, Valstybės Tarybos narys, Lietuvos universiteto (vėliau – VDU) teisės profesorius, pagaliau net septynerius metus – universiteto rektorius, ilgiausiai iš visų ėjęs šias pareigas, siekęs kurti aukštą VDU intelektualinį lygį, ryšius su užsienio mokslu – ypač su Prancūzija ir Skandinavijos kraštais. Ypač teisės srityje M. Riomeris nuveikė labai daug, kad Lietuva taptų kuo europietiškesnė, teisingumo principais ir pagarba žmogui besiremianti valstybė. Plėtojo teismų sistemą, sukūrė lietuviškąjį konstitucinės teisės mokslą ir diegė konstitucingumo principus Lietuvos įstatymuose, ugdė nepriklausomos Lietuvos teisininkų kartas, siekdamas čia suformuoti europietiškas teisines normas. Nors A. Smetonos valdžios buvo gerbiamas, tačiau dažnai jis nebuvo girdimas. 1931 m. atsistatydino iš Valstybės Tarybos, protestuodamas dėl atmestų jo parengtų demokratiškų įstatymų projektų; be kita ko, buvo sustabdytas M. Riomerio įstatymo projektas, įteisinantis Lietuvoje civilinę santuoką – čia visą laiką galiojo tik bažnytinė. Sėkmingai atstovavo Lietuvai Hagos tribunole, kuris spręsdavo svarbiausius tarptautinės teisės klausimus – pavyzdžiui, 1932 m. laimėjo itin svarbią bylą su Vokietija dėl Klaipėdos krašto statuso. Ir vis dėlto kaip lenkų kultūros lietuvis, niekad neatsisakęs savo dvilypės bajoriškos tapatybės, Kaune jautėsi palyginti vienišas, tapęs tam tikra garbinga, bet vis dėlto – išimtimi.
Todėl su dideliu jauduliu 1939 m. rudenį sutiko žinią, kad Lietuva pagaliau atgauna savo istorinę sostinę Vilnių. Grįžo viltis, kad moderni Lietuva su Vilniumi gali būti ne tik „nauju politiniu kūriniu“, „vietinės gamybos [...] modernine nedidele valstybe“, bet atkurti ryšį su istorine LDK praeitimi, pelnyti „senosios atstatytosios Lietuvos titulą“. Tačiau su tokiomis viltimis pradėtą darbą Vilniaus universitete nutraukė sovietinė okupacija. 1940 m. rudenį priverstas dėstyti studentams sovietinę konstitucinę teisę, jau netrukus užsitraukė partinių funkcionierių nemalonę dėl netinkamo požiūrio į Spalio revoliuciją ir SSRS konstituciją, ir buvo įtrauktas į NKVD sąrašus, bet tiesiog nesuspėta jo represuoti. O nacių okupacijos metais vokiečių komisarai prisiminė M. Riomerio vaidmenį Hagos tribunolo byloje dėl Klaipėdos krašto ir ėmė reikalauti jį pašalinti iš profesūros – tik griežtai pasipriešinus universiteto vadovybei ir žymiems teisininkams, jam buvo leista dėstyti toliau. Nors sparčiai silpstant sveikatai, M. Riomeris su kitais universiteto profesoriais ir bibliotekininke Ona Šimaite karo metais teikė pagalbą Vilniaus žydų geto gyventojams, slapta rinko jiems aukas – pavyzdžiui, geto vaikams išpirkti. 1944 m., per Lietuvą einant nacių ir Raudonosios armijos frontui, praleidęs gimtajame Bagdoniškyje, grįžo į nuniokotą Vilnių ir 1945 m. vasario 22 d., Vakaruose dar tebegriaudžiant karui, čia mirė. Palaidotas Rasų kapinėse.

Mindaugas Kvietkauskas

Literatūra

Riomeris

Ar žinote, kad...